Didelės itališkos vestuvės!
Nuraškius visas žvaigždes nuo dangaus, prisiekus meile visose romantiškiausiose vietose, pakeitus jos vardą į kreipinį „Amore“ (meile), ateina diena, kai du suaugę žmonės prižada vienas kitam būti partneriais džiaugsme ir skurde, iki kol mirtis juos išskirs.
Bato formos žemyne, Italijoje, vestuvių tradicijos skiriasi nuo Lietuvos uliavojimų, jaunųjų išbandymų, jaunojo apranga ir, keisčiausiai, piršlybomis. Lietuvoje piršlybos yra gan didelis ir rimtas reikalas, reiškiantis, kad beveik 99.9% pora susituoks, o dar, kaip senoliai sakydavo, būtinai po metų, nes kitaip reikės ir vėl pirštis, tik šį kartą brilianto akutė turi būti didesnė nei pirmojo žiedo, o ir kaina privalo kilti su akute. Italijoje piršlybos nėra sureikšminamos. Taip, tai yra staigmena jaunajai, nes ji nežino, kada sulauks žiedo, tačiau prieš žiedo padovanojimą du žmonės kalbasi, kad jau metas tuoktis, tik nekalba apie datą, nes data yra nustatoma plius/minus metus į priekį, po žiedo įteikimo. Žiedas neturi būti „palaimintas” patriarchalinių įsitikinimų iš jaunosios tėvo pusės, italai tiki, jog meilė yra tarp dviejų žmonių, ir to spręsti niekas kitas negali, tik jie patys.
Kaip Lietuvoje, taip ir Italijoje po piršlybų nusprendžiama data, o tada prasideda planavimas. Kur, kada, kaip. Lietuvoje turime pasakymą, jog keliame šventę giminei, o italai kelia šventę, gražiai pasakius, pusei Italijos, į vestuves yra kviečiami kaimynai, tėvų kolegos, žmonės, kurie žino tavo vardą, bet ne visada pavardę.
Piršlybų šurmuliui nurimus, svečiai lekia pirkti gražiausių rūbų, jaunoji baltos suknelės, o jaunikis gražiausio kostiumo. Šioje vietoje Lietuva ir Italija išsiskiria labiausiai. Lietuvoje vyras dažniausiai dėvi gražios spalvos kostiumą, kaklaraištį, vienas kitas jaunikis užsideda ir liemenę po švarku. Tokiu atveju, jaunoji būna vakaro pažiba, visi ją giria, fotografavai neatplešia nuo jos kamerų, o jaunikis, paliktas laikyti suknelės nuometo, karts nuo karto pakviečiamas apkabinti nuotaką nuotraukose. Italijos jaunasis yra lygiai tokia pat vakaro pažiba kaip ir jaunoji. Jaunojo kostiumas niekada nebūna tik paprastas kostiumas su kitokios spalvos kaklaraiščiu ar varlyte. Jaunojo švarkas, liemenė, kaklaraištis būna visai kitokio kirpimo nei įprasto kostiumo. Italai sako, jog vestuvės yra ne tik jaunajai, bet ir jaunajam, tad tą dieną jie abu yra itin gražūs ir šventiški.
Kita itin svarbi Italijos tradicija yra lova. Jei jaunieji negyvena kartu, dažniausiai tai yra tėvų lova, na, o jei jaunieji gyvena kartu dar prieš vestuves, tuomet tai – jų lova. Visi lovos užtiesalai ir apvalkalai privalo būti balti. Ši baltutėlė patalynė dažniausiai yra perkama močiutės, kai mergaitė yra visai jauna. (Jaunosios iš nuotraukų pavyzdžių, ji ją gavo iš savo močiutės, kai jai buvo 14 metų). Lova privalo būti paklota dviejų jaunų žmonių. Jaunosios mama ar tėtis jokiu būdu negali padėti, tai blogas ženklas. Kai lova yra paklojama, ant jos padedami žiedai ir kambarys paliekamas. Italai tiki, jog ši lovos klojimo tradicija atneša laimę, santarvę į šeimą ir padeda susilaukti gausios šeimos.
Tačiau lovos tradicija nesibaigia išjungus šviesai. Dvi dienos prieš vestuves būsimi jaunieji rengia „dovanų šventę“. Tai vakaronė su visais vestuvių svečiais, kurie nori įteikti dovanas ankščiau ir, žinoma, pasigrožėti LOVA. Seniai seniai, atvykę svečiai dėdavo gėlės ar tai dovanas ant lovos, melsdavosi ar tai linkėdavo visokiausių įmantrybių prie lovos. Tikima, kad ši tradicija atneša meilės, šilumos ir džiaugsmo į namus.
„Dovanų šventei“ pasibaigus ir likus vienai dienai iki vestuvių, būsimi jaunieji atsibučiuoja, prižada susitikti prie altoriaus ir išvažiuoja pas savo šeimas. Nuo tos dienos iki vestuvių jie nemato vienas kito, nesiruošia kartu ir nepadeda užsisegti paskutinių sagų, visa tai paliekama daryti šeimose. Artimiausi jaunosios draugai atvažiuoja į tėvų namus, pavakaroti dar kartelį, taip taip, savaitę iki vestuvių jie vakaroja kiekvieną vakarą. Vakaronės -tai vakarienė su visais kartu, prie vieno didelio stalo, tuomet šokiai, truputį padainavimo.
Pasibaigus planavimo bei pasiruošimo laikotarpiui ir jau prisiekus vienas kitam partnerystę iki gyvenimo galo, Italijos tradicijos susilygina su lietuviškosiomis. Atlikus visus bažnytinius reikalus (jei žmonės tuokiasi bažnyčioje), jaunieji yra apmėtomi ryžiais, apdovanojami meile ir aplodismentais palydimi iki mašinos. Jauniesiems išvažiavus į fotosesiją, svečiai sėda į savo transporto priemones ir patraukia vakarėlio link. O šioje vietoje italai šiek tiek pralaimi Lietuvai – italai nesudaro mašinų „grandinių”, nėra pypsėjimo ar puošmenų ant mašinų, visi važiuoja atskirai. Atvykus į vakarėlio vietą, svečiai nėra pasitinkami su degtine, duona ar tai druska. Vietoj to svečiams yra siūloma šviežaus migdolų pieno, sulčių, vandens ir, žinoma, itališkos duonos.
Jauniesiems sugrįžus iš fotosesijos ir vėl tradiciniai skirtumai išsilygina, prasideda šokiai pokiai estrada. Turbūt vienintelis šių šokių tradicinis skirtumas yra alkoholio kiekis ant stalo ir kraujyje. Italai nėra stipriųjų alkoholinių gėrimų mėgėjai, tad ant stalo visų šokių metu yra vienas butelis vyno, kuris baigiasi tik dėl tostų gausumo.
Na, turbūt lietuviška alkoholio norma, yra pasivejama su maistu. Maistas yra tradicijos ir pagarbos reikalas, jo turi būti labai daug, labai skanaus ir privalo atrodyti labai gražiai. Nespėjau suskaičiuoti Švediško stalo asorti, bet pagrindinių patiekalų buvo penki.
Patirti kitos kultūros tradicijas iš taip arti yra tikra palaima. Pamatai ne tik nušlifuotus turistinius kelius ir pramogas, bet tikruosius kultūros pliusus ir minusus. Jei tau kada atsiras galimybė sudalyvauti kitokioje kultūrinėje šventėje, visada sakyk TAIP.