Kelionė Lietuvoje
Tą rytą prieš skrydį mano draugai italai, Pietro ir Simone, net nesudvejoję, apsiavė Adidas batus, apsivilko ne itin aptemtus džinsus, pasiėmė pakelį cigarečių ir mes išvykome. Visą kelią iki oro uosto jie vis dar jaudinosi dėl savo šiek tiek tamsesnės odos ir itin juodų plaukų, bet vis kartojau jiems, kad mašina, kurią išsinuomavome, bus su tamsintais stiklais, tad nieko blogo nenutiks.
Ir ne, mes neišvykome į karą ar uždraustąją žemę. Mūsų skrydžio tikslas – Lietuva!
Nusipirkę bilietus į Lietuvą dar turėjome du mėnesius laukimo. Tad kiekvieną dieną draugai klausėsi instruktažo, kaip gyventi Lietuvoje:
- būtina avėti Adidas batus,
- aptempti džinsai yra uždrausti,
- būtina turėti cigarečių ir, jei kas paprašys gatvėje, iškart duoti,
- būti tik miesto centre, nes tik ten saugu,
- mašinoje klausytis tik rusiškos muzikos,
- nekalbinti lietuvių panelių, nes lietuvės - lietuviams,
- iš mašinos į namus eiti greitai ir neatsigręžiant atgal,
- jei „marozai“ puls, išsakyti visus blogiausius rusiškus žodžius, kuriuos moka.
Jie vis manęs klausė, ar ten taip blogai, ar tikrai taip baisu ir pavojinga. Simonas ieškojo bet kokios informacijos apie nusikalstamumą Lietuvoje ir turistų saugumą. Pietro nervinosi, kad Europos Sąjungos šalyje, jis, turistas, nėra apsaugojamas. Abu planavo apsidrausti prieš kelionę. Negalėjo suprasti, kodėl žmonės gyvena tokioje šalyje, o aš vis sakiau, kad, kai gyveni nuo mažens, įpranti ir cigarečių užsiperki keliems mėnesiams, nors ir nerūkai.
Londone mes turime dar kelis draugus lietuvius, jie visi buvo perspėti sakyti tą patį, o svarbiausia perspėti apie Adidas batus! Na, o internetas padarė tai, ko mes labiausiai norėjome – ĮTIKINO.
(Prieš toliau skaitant BŪTINA pažiūrėti ČIA).
Nusileidome Vilniuje apie 22 val. vietos laiku. Simoną sustabdė pasų kontrolėje, klausė, ko atvyko, kiek ilgai bus, kur apsistos. Nuomota mašina vėlavo, sedėjome ant laiptų, o pro mus vis vaikštinėjo girtas vyras, aspirengęs Adidas treningu. Mačiau italų akis, kurios tarsi klausė: „Tai nebuvo melas? Viskas, ką sakei, tikra?”. Staiga iš niekur priėjo moteris, girta, kaip supratome, to girto vyriškio draugė, sustojo prie Pietro ir lietuviškai jam sako: „turi cigaretę?”. Pietro, žinoma, išmokęs dviejų mėnesių instruktažą, iškart išsitraukė pakelį ir „pavaišino” moteriškę. Aš tuo tarpu dėkojau visai visatai už nuostabią pradžią Lietuvoje ir giliai širdyje juokiausi iki ašarų.
Už šios italų baimės ir nerimo slypi tik melas, kuris vėliau buvo jiems papasakotos. Na, jie truputį pyko ant manęs, bet neilgai, nes 10 dienų Lietuvoje jau buvo suplanuotos, o gido jiems reikėjo gyvo.
Galiausiai jie galėjo nusiauti Adidas batus ir pradėti mėgautis atostogomis.
Atostogas pradėjome pirtyje su gardžiausiais šašlykais ir mano šeima. Pirtis buvo miško viduryje, tad Pietro ir Simone pradėjo fotografuoti visur ir viską. Užkurtame kubile mirkome kelias valandas. O pirtis ir prūdas tapo vakaro geriausiu atradimu.
Per 10 dienų Lietuvoje spėjome pamatyti didžiausius Lietuvos miestus ir lankomiausias turitų vietas. Nidoje vaikinai nesakė nieko, tyliai mėgavosi tyla ir ramuma, atsipalaidavo.
Nukeliavę prie Lūkšto ežero, jie negalėjo patikėti, kad EŽERAS gali būti toks didžiulis, Lopaičių piliakalnis atgaivino mūsų visų akis nuo miesto ir mašinų, vaikščiojome miške ir kvėpavome gamta, išbandėme visus stebuklingus akmenis, gėrėme iš šaltinėlio ir bėgiojome ratais, kad prisitrauktume laimę.
Kryžių kalne skaitėme, kas ir kodėl pradėjo statyti kryžius vienoje vietoje. Jie man vis šaukė iš visų kampų: „čia yra buvę žmonės iš Japonijos, Tailando, USA, Kanados, Italijos“, aš jiems vis atsakiau - „taip taip, draugai“.
Kaune buvo rimties ir susikaupimo metas, tik įžengę į Devintąjį fortą, jie kalbėjo apie pastato architektūrą, SSRS, žydus, lietuvius ir, kol laukėmė gidės, parašėmė nuoširdžiausius linkėjimus Lietuvai, užkabinome juos ant sienos ir su gide nuėjome į požemius.
Trakuose plaukiojome vandens dviračiais, žinoma, prisigrūdome pilnus pilvus kibinų, įsimylėjome Trakų didingą pilį ir išvykome į Vilnių.
Vilniuje mūsų gidu tapo mano draugas, studijuojantis istoriją, kuris sudomino mus kiekvienu pastatu. Visą kelią iki Klaipėdos klausiausi, koks Vilnius gražus, kokia arhitektūra, koks jis traukiantis atgal ir užburiantis. Draugas Pietro planuoja ateityje sugrįžti keliems metams ir pagyventi Vilniuje, dar mašinoje žiūrinėjo Erasmus programas.
Palangoje stebėjome, kaip dangus nusidažo skaisčiai rožine spalva, jie dar niekada nebuvo matę saulėlydžio, kuomet saulė nusileidžia tarsi tiesiai į vandenį. O keliaudami Smiltynėje iki jūros vis klausė: „nu kada, nu kada ta jūra, kiek mes dar eisim tais miškais?“, nes Sicilijoje mašinų stovėjimo aikštelė yra kelis žingnius nuo ten, kur tu netrukus išsitiesi savo dekį.
Lietuviai yra gan šalti žmonės palyginus su siciliečiais, tačiau mano draugai negalėjo atsidžiaugti, kaip šiltai jie buvo priimti visur, kur ėjo. Kelionės metu 9 iš 10 žmonių su mumis galėjo susikalbėti angliškai, kas jiems buvo labai keista, kadangi Italijoje gan sunku surasti restoraną, kuriame būtų galima užsakyti ne italų kalba.
Jie nesipriešino mano šeimos apkabinimams ir močiutės laimės ašaroms išlydint. Bėgiojo ir žaidė futbolą su mažaisiais šeimos nariais. Padėjo sesei nudirbti kelis darbus jos šunų prieglaudoje. Tapo lektoriais Rietavo kultūros centro kūrybiškumo stovykloje, papasakojo, kodėl sakyti „makaronai yra negerai, ir apkabino kiekvieną stovyklos narį taip, kaip apsikabina siciliečiai.
Susėdę lėktuve tylėjome. Staiga Simonas atsisuko į mane ir paklausė: „O tai kodėl youtub‘e pilna blogų vaizdelių apie Lietuvą, jei čia visai smagu?“. Dar dabar nežinau atsakymo, tik žinau, kad mes sukuriame Lietuvos įvaizdį taip - kaip apie ją kalbame.