Vaivos nuotykiai Korfu (5 dalis): kai ragauji laimę
Diena prasidėjo neįprastai. Vaiva visą rytą buvo tokiam baisiam nerime, kad nepadėjo net svaiginantys vaizdai iš terasos. Jai net akis ėmė trūkčioti pamačius prieš nosį esančio kambario balkone besisukiojančią kambarinę. Vaizdas reiškė, kad ir jiems išsinešdint laiko liko nedaug, antraip grįžus vakare galvą teks plautis ne šampūnu, o jūros vandeniu, o vietoj tualetinio popieriaus naudoti nebent restoranų čekius. Tai iš vienos pusės skamba itin ekologiškai, tačiau atsižvelgiant į tai, kad graikai mums nepasirodė esanti ekologiškiausia tauta (pamenat, šiukšlynai ir pan.), tai nenorėjom pasirodyti išsišokėliai ir kelti grėsmę nusistovėjusiai tvarkai.
Visgi S žodžiai, ištarti antrąjį dienos rytą („Jei būtų vėluojančių konkursas, tai... tu į jį pavėluotum“), šiandieną nebuvo pranašiški. Vaiva su S nepavėlavo. Vos ne su ašaromis akyse, kad pagaliau išsiruošė prieš kambarinės darbo laiko pabaigą, o vakare mėgausis kvepiančiais rankšluosčiais, patalyne ir šampūnais, jiedu iškart nusiteikė optimistiškai dienos atžvilgiu.
Deja, toliau taip sėkmingai klostėsi ne viskas. Privažiavus Korfu sostinę ir išlipus prie vieno žymiausių lankytinų objektų – saloje vidury jūros stovinčio vienuolyno, S ištiko pirmoji nesėkmė. Šiltas ir aromatingas nežinomo gyvūno pyragas tvirtai prilipo prie S sportbačių pado, o tai jie su Vaiva, savaime aišku, pastebėjo tik įlipę į automobilį. Švelniai tariant tai kiek apkartino kelionę.
Tiksliau tariant, aromatas buvo toks svaiginantis, kad jiedu net supanikavo, ar pavyks jį iš mašinos išnaikinti, antraip nuomos kompanija gali pareikalauti visai pagrįsto depozito cheminiam valymui. Taigi siekiant taupyti pinigus ir nervus dėl gresiančios gėdos, teko kūrybiškai suktis iš padėties: vietoje vėsinančio, bet visus kvapus mašinos viduje laikančio kondicionieriaus, plačiai atverti langus. Ir važiuojant Korfu sostinės siauromis gatvelėmis mojuoti praeiviams pro langą iškištu „pyraguotu“ batu. Momentas didingai gėdingas. Bet buvo nutarta, kad mažiau gėdingas, nei velnias žino kokia smarve tvoskianti mašina priduota šeimininkams.
Apie pačią Korfu sostinę nėra ko daug papasakot. Kur ne kur mielesnės siauresnės gatvelės, su kur ne kur išnyrančiais medžiais, pasidabinusiais neoninių spalvų žiedais. Visa kita: pilki namai, daaaaug turistų ir nuobodžiaujantys, nei kiek nepersistengiantys dėl klientų vietiniai. Gal išskyrus vieną padavėją, kuris dar svarstant, ar prisėst bare, jau pasiteiravo iš kur esame ir išgirdęs, kad iš Lietuvos tarė: „ahhh land of beautiful women..“ – tai aišku, suprantant, jog patenkinti (na, gal labiau Vaiva patenkinta) prisėdom.
Galiausiai, nusivylę graikiškomis salotomis, kurias sudarė sumesti į dubenį pjaustyti apvytę agurkai ir pomidorai su bjauroko skonio alyvuogėm, nutarėme, kad sostinės mums per akis. Dar kartą sau patvirtinome, kad maži kaimeliai mums, gamtos mylėtojams, žymiai mielesni, ir kaip išganymo patraukėme sau pažadėtos paskutinės vakarienės geriausiame saloje saulėlydžių restorane.
Ir, padėk Dieve, mums pavyko! Atvykome iki saulėlydžio likus visam pusvalandžiui, kur mus pasitiko išsišiepęs vakarykštis barmenas. Buvo turbūt dar dvigubai mielesnis negu vakar dieną: neradus vietos pasistatyt mašinos, išbėgo padėti ir liepė statyt prie ženklo „sustoti draudžiama“, nes jis jau 10 metų stato ir jokios policijos čia per tą laiką nebuvo (pagal tai orientuotis ir KET pažeidinėti nepatariu, nors policijos, turiu pripažinti, visos kelionės metu nematėme nei karto).
Tada pristūmė mums staliuką taip, kad patogiausiai matytume saulėlydį ir pašnabždėjo, kad kai kiti lankytojai išeis, tai jis mums padengs patį geriausią jų stalelį. Dar parodė vietą virš baro, kur atsiveria kvapą gniaužianti panorama į visą slėnį, miestelį, jūrą ir kalnus ir teigė, kad ten gražiausios saulėlydžio nuotraukos išeina. Tada, palikęs mus svaigti nuo tokio priėmimo, dar pavaišino nemokamu užkandžiu. Tada atnešė turbūt skaniausiai gyvenime ištroškintą žuvį.
Neperdedu, užsisakėme tą patį, ką praeitą vakarą, nes jau tada buvo žiauriai skanu. Bet dabar... tiesiog ragavome laimę. Tikrai, tinkamesnio žodžio tam, kokį poveikį mums darė lėkštės turinys, rasti nepavyko. Bet paskutinis smūgis dar laukė. Mums jau pradėjus tirpti apie tai, kokios šios atostogos nuostabios, kiek nedaug žmogui gyvenime reikia.. (na, dar gal tik deserto…) ties ta mintim priėjo mūsų didvyris barmenas su dviem skaniausio pyrago gabalėliais ir dviem taurelėm tauraus gėrimo. To jau Vaivai buvo per daug. Atsisukusi į S ji jam atvirai deklaravo savo besąlygišką susižavėjimą barmenu. Ir nors Vaiva patikino S, kad jį kol kas dar myli labiau, tačiau S labai teisingai susiprato, kad jau turi susirūpinti. Taip jiedu abu sau ir sėdėjo tobulam restorane, tobulą vakarą, po tobuliausios gyvenime paskutinės vakarienės, praktiškai patyrę ir apsvaiginti viso įmanomo Korfu žavesio.
Kartais mintimis jie dar sugrįžta į Sunset Taverna, vietą, kur tave priverčia pasijusti saviau nei namie. Tuo ir nuostabios kelionės - po jų atminty išlieka tik šilčiausi prisiminimai, kuriais gali džiaugtis lietingą rudens vakarą net ir po kelių metų. Pažadėjom, kad ten dar sugrįšim.
Buvo įdomu? :)
Dalijamės kitais Vaivos Korfu nuotykiais:
I dalį rasi ČIA
II dalis Tavęs laukią ČIA
III dalis slepiasi ČIA
IV istorija ČIA