Vaivos nuotykiai Korfu (4 dalis): paskutinė drama
Diena prasidėjo įprastai. Keltis Vaiva su S neskubėjo, nes Šulija pranašavo bjaurų orą Korfu iki pavakario. Tačiau jie net nesuprato: liūdėti, ar džiaugtis, kai 12:30 val atidarę užuolaidas pamatė, jog danguje saulė plieskia lyg pasiutusi ir akiratyje nei vieno debesėlio.
Apmaudo dėl veltui prašvaistyto ryto nenumalšino nė pusryčiai balkone su fantastišku panoraminiu vaizdu. Liūdnai akimis palydėję išeinančią iš korpuso kambarinę, Vaiva su S suprato, kad jų kambarys šios kelionės metu greičiausiai taip ir nebus sutvarkytas antrą kartą. Nors ir nusivylę savo lėtumu, į kelią sėkmingai išsiruošė.
Kelionės planas: paplūdimys ir kažkoks link Korfu miesto tyvuliuojantis ežeras. Google sakė, kad paplūdimį rasti sunku. Ne iš pirmo karto, bet radome. Iš tikrųjų tai kelionę pėsčiomis iki jo žymiai labiau apsunkino Vaivą non stop kandžiojantys vabzdžiai, nuo kurių negelbėjo net lietuviškas purškiklis nuo uodų bei erkių.
Pasak S, pamačiusio Vaivos gumbais nusėtą nugarą bei galūnes, pietietiškus kraujasiurbius tokie purškalai, panašu, tik vilioja. S, žinoma, neįkando nei vienas vabzdys. Jis tai paaiškino tuo, kad tikslingai vedasi Vaivą kartu po miškus, nes tiesiog vabzdžiai iš dviejų pasirinkimų visuomet renkasi skanesnį. Smagu, kad kūrybiškai geba paversti kito nelaimę savo sėkme.
Paplūdimys, turintis du priėjimus prie jūros skirtingose pusėse, stebino savo grožiu. Ir ne tik gamtos, bet ir poros atsipalaidavusių turisčių nuogų kūnų grožiu. Gal prancūzės, - susimąstė Vaiva. Ir S nekukliai šnairuojant kažkur į tą pusę, jį mandagiai sudrausmino (ei, kur žiūri!). S dievagojosi, kad nieko nė nepastebėjo, kol Vaiva neužrodė. Tarkim, kad ji patikėjo. Netrukus į paplūdimį atplaukus dar trims valtims su pašėlusiais prancūzų turistais, abejonės dėl nuogalių kilmės išsisklaidė. Jiems, santūresniems lietuviams, atėjo metas ieškoti mažiau įspūdingų vaizdų.
Ne tokį įspūdingą vaizdą rado prie to pradžioje minėto ežero. Daug kilometrų besitęsiantis smėlio paplūdimys primena Latvijos pajūrį. Vienintelį tikrai gražų vaizdą į kokius dvidešimt įspūdingai triukus atlikinėjančių ekstremalų kaituotojų užgožė nenormalus vėjas.
Pasidžiaugę už kaituotojus, kuriuos - akivaizdžiai - vienintelius šitas vėjas džiugina, greit iš ten pasiplovė. Visgi kylant oro temperatūrai, didėjant nuovargiui ir maisto trūkumui, užkaista ir emocijos. Tuo dar kartą pavyko įsitikinti grįžus namo prieš vakarienę.
Dėl kelių susidėjusių smulkmenų, paantrintų įsismarkavusios vaizduotės ir, baisiausia, minutę pavėluoto pamatyti saulėlydžio, kilo drama. Ji nurimo tik Vaivai išėjus pasivaikščioti kažkur po Korfu skersgatvius, o S dalykiškai 10 minučių palaukus prie restorano įėjimo.
Sutapimas ar ne, bet padavėjas buvo mieliausias ir paslaugiausias, kokį keliautojai manosi sutikę (tikėjosi, jog ne dėl to, kad užmatė lietuviškos dramos nuotrupas). Vaizdas iš terasos buvo tiesiai į jau nusileidusį saulėlydį ir įspūdingą panoramą, maistas ir vynas buvo absoliučiai pritrenkiančiai skanūs.
Vynas vertas atskiro paminėjimo, kadangi net S, kuris paprastai žiaugčioja vien nuo vyno kvapo, išmaukė lygiai dvi taures ir teigė, kad na, toks gal ir geriamas. Tai čia, patikėkit, wow yra.. Taigi restoranas, kuris nuo namų vos 3 minutės kelio automobiu, dviejų keliautojų akyse užsitarnavo geriausio visame Korfu vardą. Pasiėmę dar pusę litro vyno išsinešimui, Vaiva su S sutarė čia ateiti ir kitą dieną suvalgyti paskutinės vakarienės ir jau tikrai nepavėluoti pamatyti saulėlydžio.
Kaip manote, ar jiems pavyko šį planą įgyvendinti? :)