Netikėta sėkmė Monake: nebežinau, kaip grįžti į realybę
Kartais netikėti dalykai tiesiog nukrenta iš dangaus. Na, ar bent jau taip atrodo. Jei tikitės, kad šiame straipsnyje pateiksime vietas, kurias būtinai turite aplankyti Monake – klystate. Taip, tikrai paminėsime „būtinųjų“ vietų sąrašiuką, kad nekeiktumėte komentaruose, tačiau svarbiausias šio straipsnio tikslas, kad pasakytumėte – „nuoširdžiai džiaugiuosi kito laime“.
Jeigu veide jau kalasi ironiška šypsenėlė – gal nevarkime. Skaitančių straipsnį su smalsumu, tikimės, ir taip bus. O ironiją pasilikite kitokio tipažo straipsniams. Taigi, į Monaką turėjau vykti ne aš, tačiau susidėliojus palankioms aplinkybėms iš karto pasakiau „taip“. Kas nenorėtų pagyventi viešbutyje, kurio para įvertinta 300 eurų, ar išvysti 800 eurų sąskaitą restorane, kurios nereikėtų apmokėti? Tiesa, prieš didįjį pasakojimą truputį Jus pakankinsime.
Monake „TAIP“ turite pasakyti šiems objektams:
* Ilgai kelionei. Patogiausia skristi iš Frankfurto į Nicą. Nicoje galite pasinaudoti tiesioginio pervežimo paslauga arba, jei neskaičiuojate kiekvieno euro cento, pasinaudoti taksi.
* Informacijos turizmo centrui. Ten susirinksite pagrindinę informaciją, pasiimsite žemėlapį ir autobusų tvarkaraštį. Pakliuvus lietingai dienai ar turint mažai laiko – autobusai puiki išeitis susiorganizuoti savarankišką ekskursiją ar tiesiog pasiekti svarbesnius objektus greičiau.
* Monako Japonijos sodui. Juokas juokais, tačiau prasieiti po šį sodą tikrai vertinga – jis įkurtas palei jūrą, tad akims bus dviguba atgaiva.
* Monako piliai ir Okeanografijos muziejui – juk kaip be populiariausių turistinių taškų?
* Monako centrui – Monte Karlui. Siauros, vingiuotos gatvės, prabangios parduotuvės, kuriose pasijunti it šudra, namai, kurių stogai apželdinti įvairiausiais augalais ir ta.. Taip, prabangos dvasia, kuri pakutena kiekvieną apsilankiusį Monake.
* Ir, žinoma, būtiniausias, ir galbūt įsimintiniausias TAIP – kazino. Monte Carlo Casino – tai vieta, kurioje vien už įėjimą reikia sumokėti 10 eurų. O kas po to – ar pasiduoti varguolio sindromui, ar suvokus savo ribas, leisti sau pajusti švelnią euforijos dozę – jau Jūsų pasirinkimas.
Štai nuo čia ir prasideda mano pasakojimo dalis. Po oficialios vakarienės kartu su kolegomis iš Baltijos šalių nusprendėme, kad jeigu nenueisime į Monako kazino bent apsižvalgyti – tai bus nedovanotina. Tiesą sakant, kazino iki tol niekada nesilankiau – tiesiog jaučiu, kad turiu azartiškumo gyslelę, kurią geriau pasilaikyti tik vietinės reikšmės žaidimams.
Įėjus į Monte Carlo Casino žinojau – neišeisiu iš čia tol, kol neišbandysiu bent vieno žaidimo. Tik įėjus į šį pastatą, pasitinka jo didybė – jautiesi tarsi rūmuose. Pirmoje salėje – vien lošimo automatai, kitoje – kortų žaidimai ir ruletė. Kolegos iš vieno šono pradėjo niurgzėti: „nežinau, praeitais metais čia visko buvo daugiau“. Juos nutildėme argumentais, jog tai nėra sezono metas – ir tikrai, ne viena erdvė buvo uždaryta. Tačiau iš kitos pusės ėmė sklisti provincialumo gaidelės – „filmuose įsivaizdavau kitaip“; „kiek čia visko nedaug“.
Tik įdomu, kada mano kelionės bendrakeleiviai Monake apsilankys kitą kartą? Aš tegalvojau apie vieną – sumokėjau 10 eurų tik už ekskursiją? Jei jau atsidūrei tokioje vietoje, verta išleisti dar bent šiek tiek, kad pasijaustum gyvas, o ne Monake besilankančių milijonierių senjorų šešėliu. Ėmiau ieškoti „aukos“ arba švelniau tariant – bendrininko. Mano kolegos iš Estijos žvilgsnis buvo panašus į tokį, kad jį tikrai įmanoma palenkti į savo pusę. Tačiau jis niekaip nepasidavė mano įtikinėjimams. Vis dar skaičiavau – lošti kortomis nemoku, o ruletės mažiausias statymas 25 eurai. Bet visus mano svarstymus nubraukė genialus kolegės patarimas: „Jeigu nori – tai žaisk.“ Ir tada pagalvoji, na, bus dar tų eurų. Dar pastoviniavau prie esto, bet jis visiškai pasidavė savo racionalumo bangai ir nusprendžiau savo eurus išmėtyti viena. Geras jausmas, kai nejauti gėdos, nors aplink tave žmonės stato mažiausiai po 100 eurų, o tu nesigėdiji rankose laikydama 25 eurus.
Pasakysite, va, pati provincialiai mąstai. Bet ne – tiesiog supranti, kad tuos eurus matai paskutinį kartą – jie skirti pajausti lošimo azartui. Psichologinė ebola ir tiek. Prieš tai dar padiskutuojame su estu. Vienintelis mano kelias – ruletė. Jis klausia, koks gi mano laimingas numeris? Netikiu tokiais dalykais, bet spėju, gal 14? Estas pateikia argumentą – jo gimtadienis būtent šią dieną. Nusprendžiu, kad viskas čia aišku. Sėsdama prie ruletės, dar pasvarstau apie 13 skaičių. Bet nejau 25 eurų vertės žetonus imsi dalinti po visą lentą, juk čia tikrai tiesiog akimirkos potyris, iš kurio nereikia nieko tikėtis, tad telieka visiškai pasiduoti principui VISKAS arba NIEKO. Statau ant 14 ir....
Žinau, žinau, nepatikėsite, bet ši istorija neišgalvota – tikrai sutiksite žmogų, kuris pradės pasakojimą šio straipsnio antrašte. Taip, aš laimėjau. Šalia stovėjęs estas išsižiojo, prie manęs sėdintys vyrai su eurų šimtinėmis sustingo, o aš? Nesuvokiau, kas vyksta, apėmė visiškas katarsis.
Atsiėmus laimėjimą, iš kazino draugai mane tiesiog išvedė. 875 eurai – už nieką? Tiesiog? Neneigsiu, jausmas nenusakomas – visi būdvardžiai tam per silpni. Ne veltui, kazino šūkis: „Gyvenk su vienintele aistra – laimėti!“ Ir pripažinsiu – MOET šampanas liejosi laisvai, juk kada aš dar nuvyksiu į tą Monaką?
P. S. Šiuo straipsniu neskatiname lankytis kazino. Prieš apsilankant šiose pasilinksminimo vietose, svarbu žinoti, jog rizikuojate savo ir artimųjų gerove.