Pabėgimas į Norvegiją: kalėdinės Velykos Stavangeryje
Taip jau nutiko, kad per Kalėdas „po eglute“ radau atviruką. O jame – smulkiai aprašytą dovaną: „Dovanoju tau velykinį slidinėjimą (?!). Viskuo bus pasirūpinta, tad tau tereikės atvykti nurodytu laiku į oro uostą. “ Pradžia lyg kokiame romantiniame filme? Bet tai buvo ne filmas, o labai romantiška, savaitę trukusi kelionė, panaši į pasaką.
Skrydis buvo su dviem persėdimais: pirmasis – Kopenhagoje, antrasis – Osle, o tarp persėdimų – tik po 10 minučių (kas, atvirai apsakysiu, kėlė nerimą nuo pat pradžių). Maloni stiuardesė pasitiko su dar viena naujiena – pirmajame persėdime Osle reikės atsiimti savo bagažą ir jį vėl iš naujo įregistruoti.
Vis dėlto, ne taip jau blogai, kai SAS PLUS įskaičiuotas maistas ir gėrimai. Šią naujieną buvo tikrai lengviau pakelti su taure putojančio vyno. Žinoma, kaip jau ir buvo galima tikėtis, skrydis iš Vilniaus vėlavo keletą minučių, tad į antrąjį skrydi teko bėgti iš visų jėgų. Nors į antrąjį skrydį vėlavau ir įšokau į išvykstantį autobusą (vartai jau buvo uždaryti), vos atgaudama kvapą susiradau vietą, bet žinojau, kad stiuardesė ir vėl tuoj pasiūlys tą šalto vyno taurę... Juk tikrai buvau verta nuplauti sūrų prakaitą, stresą ir nuraminti beprotiškai beplakančią, adrenalino pliūpsnio užkluptą savo širdį.
Dar prieš pakylant lėktuvui visada į rankas paimu knygą. Dažnai kuprinėje turiu ir kompiuterį, kad skrydžio metu galėčiau padirbėti, tačiau labai retai pavyksta susikaupti. Kažkoks malonus jaudulys ir mintys apie kelionę nuteikia romantiškai bei svajingai, tad geriausiai skrydžio metu man sekasi sakityti kokią nors neįpareigojančią, atostogomis arba kelionėmis dvelkiančią knygą. Šį kartą kelionėje mane lydėjo Elizabeth Gilberg VALGYK.MELSKIS.MYLĖK. Ir dar kartą įsitikinau – knyga yra nesuskaičiuojamai kartų įdomiau, turiningiau ir kur kas labiau įtraukia nei filmas.
Taigi po keletos valandų nutūpėme jaukiame, nedideliame Stavangerio miestelio oro uoste. Besidairydama pro automobilio langą susidariau pirmąjį įspūdį apie, taip visų giriamą, Stavangerio miestą: gana nedidelis, labai jaukus, modernus, nors šiek tiek apsiniaukęs, bet nuostabiais fjordais žavintis miestas.
Pirmąsias dienas skyrėme susipažinimui su miestu ir, žinoma, kaip visada: geriausiai įmanomai kavai, kokybiškam miegui ir maistui. Taip pat laukė kita dalis – pasiruošimas slidinėjimui. Juk toks ir buvo mano kelionės tikslas! Pasivaikščiojus po jaukų, akmenimis grįstą senamiestį užsukome į mums rekomenduotą kavinę KOKKO išgerti kavos bei padirbėti. Atrodo, kuo gi gali nustebinti kavinė? Tačiau įsitikinau, kad tikrai gali. Tai ne šiaip kavinė, o architektų bendruomenės dalis. Kavineje laukia ne tik aukščiausios kokybės kava, profesionalus aptarnavimas bet ir išskirtinis interjeras, galybė įkvepiančių knygų bei galimybė nusipirkti kėdę, ant kurios sėdi, jei patiko!
Nors ir labai nemėgstu parduotuvių ir apsipirkinėti, atėjo ta akimirka, kai teko vykti į prekybos centrą ir pasiruošti slidinėjimui. Tokių prekybos centrų, skirtų sporto įrangai ir reikmenims – ant kiekvieno kampo! Tikiu, kad ne tik Stavangerio mieste, bet, matyt, ir visoje Norvegijoje. Žmonės čia labai sportiški bei vertina kokybę. Kas jau kas, bet jie žino: nėra blogo oro, yra bloga apranga. Tad ilgai netrukus jau turėjau visą reikiamą aprangą nuo galvos iki kojų.
Nepaisant to, kad be galo mėgstame eiti miegoti anksti, vieną vakarą skyrėme ir pažinčiai su naktiniu miesto gyvenimu. O jis čia verda! Visų pirma, akį patraukė pilnos gatvės jaunų žmonių, sakyčiau, beveik paauglių, apsirengusių mėlynais arba raudonais kostiumais. Nespėjus paklausti, kas čia per paradas buvau supažindinta su abiturientų kultūra. Pasirodo, visoje Norvegijoje dvyliktokai, kai mokslo metai artėja į pabaigą, dėvi vienodus kostiumus, dalijasi specialiomis vizitinėmis kortelėmis ir, maža to, konkuruoja kietumu pirkdami ir apipavidalindami automobilius bei visais kitais įmanomais būdais bando išsiskirti vieni iš kitų.
Kur kas įspūdingesnė buvo kita diena, kuomet vykome pietauti pas močiutę. Sakysi, na ir kas, visi mes važiuojame pietauti pas močiutę, tačiau mes vykome pas ypatingą močiutę. Močiutę, kuri šiemet atšventė 100-ąjį gimtadienį! Močiutę, kuri gyvena savo name viena, sunkiai, bet vaikšto ir pati savimi iš dalies pasirūpina. Močiutę, kuri kasdieną mezga vilnones antklodėles skirta neišnešiotiems kūdikiams apkloti. Paskutinį kartą į ligoninę buvo nuvežta 100 tokių apklotėlių!
Sunku paaiškinti, tačiau pietų metu jaučiausi ypatingai. Jaučiau didžiulę pagarbą, pasididžiavimą, palaikymą ir kartu jaudulį. Man buvo didžiulė garbė sėdėti prie vieno stalo su tokia asmenybe. Na, o iš karto po pietų vykome pakopinėti į žymųjį Preikestolen (Pulpit rock). Įdomu tai, kad seniau kopti reikėdavo labai sudėtingais akmenų ruožais, o visai neseniai buvo sukrauti akmenų laiptai, kuriuos rankomis nešė ir beveik metus rentė Tibeto vienuoliai.
Po beveik pusantros valandos pasiekėme kalno viršūnę, kur atsilapojęs, lyg į glėbį kviečiantis, laukė vėjuotas skardis. Diena saulėta, bet žvarbi, tad neperpučiama plonutė striukytė, sportiniai bateliai ir papildomas vilnonis megztukas kuprinėje (kad pritūpus ant skardžio ir atvėsus nesušaltum) yra viskas, ko tą akimirką reikia tam, kad jaustumeisi patogiai, šiltai. Nors šis žygis yra nemokamas, tačiau automobilio stovėjimo aikštelė kainuoja apie 20 eurų. Tad jei keliaujate su šeima, ne taip jau ir brangu.
Na, o kitą dieną, jau laukė pirmas kartas slidėmis, stabdymas šikna, keletas įmantrių judesių griūnant tai į vieną, tai į kitą pusę, pilna kuprinė malkų ir piknikas akmens užuovėjoje, kažkur tarp apsnigtų kalnų bei pakalnių. O kur dar velykinė šeimos tradicija kepti dešreles ant susikurto laužo ir gerti be galo saldžią, termose užplikytą kakavą! Slidinėjimas ir piknikai kalnuose yra plačiai paplitusi norvegų tradicija. Daugelis jų turi namelius kalnuose ir kasdien leidžiasi į slidžių žygius, kurie tarsi ir nieko nekainuoja. Nereikia nei keltuvų, slidinėjimo pasų ar ko kito. Žinoma, reikia turėti slides ir aprangą, tačiau jiems tai yra taip pat natūralu, kaip išsivalyti dantis atsikėlus ryte, haha :)
Priimti gamtą su visomis jos oro permainų išdaigomis, apsirengti tam orui pritaikytais drabužiais ir mėgautis viskuo nepriklausomai nuo to, ar ryte pakils kaitri saulė, ar užeis sniego pūga, o gal lietus ištirpdys taip visų ilgai lauktą sniegą. Tai buvo tarsi mano atostogų meditacija, mantra, kurią nuolat sau kartojau galvoje. Tuo tarpu, kai sėdžiu apsitempusi nuo galvos iki kojų vilnoniu kostiumu, užsimovusi neperšlampančias, pūkines slidinėjimo kelnes, iki pat nosies užsitraukusi neperpučiamos, šilumą sulaikančios, bet orą praleidžiančios striukės užtrauką, užsimaukšlinusi kepurę ir įsiavusi basomis į natūralios vilnos vidpadžiais šiltintus žieminius batus su taure raudono vyno, kuris čia, kaip ir Lietuvoje, nėra pigus, ypač, jei dairaisi kažko daugiau nei stalo vynas. Žinoma, paskutiniu metu Lietuvos ir Norvegijos kainų skirtumas mane vis mažiau stebina ir dėl to šiek tiek glumina. Panašu kad Lietuvoje, o ypač Vilniuje, vykdome kažkokią skandinaviškų kainų politiką. Taigi, jei galite skirti 15 eurų vynui Lietuvoje, tiek pat pakakanka skriti ir Norvegijoje.
Na, o apie apie naftos išlepintą šalį (jie patys taip save vadina), neapsvaigusią nuo perdėto vartojimo visuomenę, apie vertę ir vertybes, apie tradicijas ir šaltus (taip juos vadina daugelis lietuvių) žmones, kurie smalsiai teiraujasi apie tavo šalį ir ieško miesto, iš kurio buvo kažkada sutikta lietuvaitė Aldona, galiu atsiliepti tik pačiais gražiausiais ir šilčiausiais epitetais.
Žinoma, viskas priklauso nuo to, kur ir su kuo leidi laiką, tačiau man atrodo, kad norvegai kur kas stipriau puoselėja šeimos vertybę. Sakysite gal ir keista, bet būdami pakankamai turtingi, jie nekamšo asmeninių problemų nereikalingais pirkiniais, ką, bent jau aš, kurį laiką taip įnirtingai dariau: atsikėlusi blogos nuotaikos tiesiog nusipirkdavau naują suknelę.
Dar supratau, kodėl gi toks populiarus vadinamasis skandinaviškas stilius namų interjere. Norvegai yra tiesiog pakvaišę dėl interjero. Kiekviena detalė svarbi, visi daiktai turi savo vietą, yra gerai apgalvoti ir atrinkti. Ypač vertinami dizainerių darbai, paveikslai, baldai. Kas iš to gero? Nuolat atnaujindami savo interjerus, jie tiesiogiai pusvelčiui išparduoda tai, kas nebereikalinga ar sena, tad ir neturint daug laisvų pinigų būsto įrengimui, žmonės tai gali padaryti labai stilingai ir nebrangiai.
Nieko nėra tikriau ir įspūdingiau už tavo paties pažintį ir patirtį, dėl to kuo daugiau keliauk!
Daugiau įspūdžių: www.dekingumodienorastis.lt