Kitokia Albanija: svarbiausia – kelionė į tikslą
Per atostogas dar kartą įsitikinu ir patikrinu, kad ne kelionės tikslas, o pati kelionė į tikslą svarbiausia. Pakeliui į viršūnę dar vienas albanas nusistebėjęs klausia: „You walk on feet to castle?”.
„So actually where is a castle on a top?”. Pagaliau abejonės išgaruoja ir tikrai žinau, kad pasirinkau teisingą posūkį, o jų buvo daug. Supratau, kad antrąjį klausimą apie ėjimą pėsčiomis praklausiau. Tai – visiškai nesvarbu.
Taip. Argi ne kelionė į tikslą įsimena ne geriau, nei pats tikslo pasiekimas, ar tikslo pasiekimas įsimena geriau ne tada, kai kelyje jo link reikia įdėti pastangų. Jeigu būčiau važiavusi automobiliu būčiau nesutikusi nei tų žmonių, nei tarpiniuose sustojimuose pasigrožėjusi derlingomis lygumomis, iš kurių staigiai pakyla kalnai, nei radusi automobilių sąvartyną „pakabintą“ ant stogo, nei sutikusi piemens, nei galų gale pajutusi malonaus pasitenkinimo savimi.
Kiek toliau, bet ne per toli, nuo pilies sienų mėtosi šviežios ir senesnės šiukšlės. Detalizuoti nesinori. Užsimerkit ir įsivaizduokit, kokias tik įmanoma šlykščiausias atliekas. Pavyko? O ar išdžiūvusias šuns liekanas apraizgytas vielų įsivaizdavot?
Nuo Antrojo pasaulinio karo ir dar senesnių laikų liekanų ir šių dienų atliekų, akimis bėgu į horizontą. Mėlynas dangus ir vanduo susijungia į vieną visumą. Nors dar tik apie 9 ryto, nuo karščio vibruoja horizontas. Banguoja dangus ir dar labiau susilieja su jūra. Tyla. Pamažu pradeda artėti skambančių varpelių garsai. Nesunku atspėti, kad stačiais šlaitais galėtų šokinėti ožkos. Jų matyti vis daugiau. Juodos, baltos, ilgais plaukais, tvarkingos, labai prakilniai atrodančios ožkos. Po kelių akimirkų pasirodo JIS. Žila jo galva pasisuka į jūrą. Nors šiais takais ir keliais jis eina nebe pirmą kartą ir tikriausiai užaugo prie jūros, kelioms minutėms jis sustingsta veidu į jūrą.
Galbūt ieško ženklų apie šiandienos ir ateinančius orus. Sprendžia kiek, kur ir kaip galės ginti savo ožkas. Jam nėra dievo vienu vardu. Jo dienas lemia vėjas, lietus, saulė, kalno šlaitai ir jo ožkos. Tolumoje iš minareto ataidi imamo šauksmas maldai. Jis lėtai pasisuka ir tęsia kelionę kalno viršūne. Staiga suprantu, kad jis su savimi neturi nieko – nei maisto, nei vandens. Laikydama butelį rankose net susigėstu. Gal esu išpuikusi išglebelė? Nors saulė tik neseniai pakilo, jaučiu kaip ji kaitina galvą. Viduje save raminu, kad toks žmogus, kaip jis, tikriausiai randa kitų būdų, kaip išgauti vandens ir maisto iš gamtos. Nors aplinkui tik sudžiūvę augalai tokie sausi, kad rodos imtų ir užsidegtų. O galbūt jis energijos semiasi tiesiai iš saulės,vėjo atnešamos jūros gaivos. Kaip tikras jogas, semia energija iš visatos, tik jam jokių guru nereikia. Gamta, jo ožkos jam mokytojai. Ir galų gale jis pats sau.
Jis juda taip lėtai, kad atrodo kaip taupydamas jėgas. Mano ir piemens keliai susikerta. Jis manęs tarsi visai nemato. Be „tarsi“. Tiesiog nemato. Tikriausiai dalykai, kurie visiškai nėra susiję su jo pasauliu, jam visiškai nerūpi. Jeigu atkreips dėmesį į mane, jis praras dėmesio akimirką savo ožkoms, praras dalį jo taip taupomos energijos, kurios gali prireikti vidudienio karštyje ar dar vienam žvilgsniui į jūrą. Jis vilki baltus marškinius, šiek tiek baltesnius už jo sidabrinius plaukus. Viena kelnių klešnės tikriausiai perrėžta dygliuotų kalnų krūmynų. Bandau nufotografuoti, kaip ožkos gracingai skabo likusius žalius krūmų lapelius. Jų pusiausvyra, balanso pojūtis,man vis dar nesuvokiami. Ir tai galų gale atkreipia dėmesio į tikriausiai įkyrią pašalietę. Tikriausiai mato kaip stebiu jo ožkas. Čia susikirto mūsų abiejų pasauliai. Tikriausiai išnaudodamas daugiau energijos nei planavo jis sušvilpia, kažką sušaukia ir net sumekena. Ožkos pajuda jo link. Mane užgraužia sąžinė ir jau pasiryžtu prieiti pasiūlyti vandens. Tačiau per kelias akimirkas jis jau dingsta iš mano matymo lauko. Nebesigirdi ir jo raginimų. Ožkos klusniai lėtai, kaip ir jų piemuo juda į priekį.
Leidžiuosi žemyn nuo kalno. Dar kartą grįžta mintis: „Kaip kažkas prieš tiek metų sugebėjo taip aukštai pasistatyti pilį?“. Atsisuku atgal, kad patvirtinčiau savo mintis, kad užvežti statybines medžiagas ir kas dieną tiekti maistą pilies gyventojams turėjo būti „nuostabi kelionė tikslo link“. Ieškodama pilies, tolimiausiame dešiniame krašte matau šviečiančius baltus marškinius – baltą taškelį. Tiesiai prieš spiginančią saulę ant uolos atsitūpęs piemuo susigrąžina jėgas.