Tai kada tekėsi???
Kol visi bendraamžiai sėkmingai ima paskolas, planuoja ar gimdo vaikus, aš suku galvą, kaip sutaupyti dar vienam kelionių bilietui ir spėti aplankyti tas šalis, kurios taip manęs laukia.. Tačiau ant žemės visuomet nuleidžia giminės iš Baltarusijos.
Darydama namų duris svarstau – buvo visai sėkminga diena: darbe beveik niekas neišvedė iš kantrybės, net nepasiėmiau papildomų užduočių, bet įeinant jaučiu, kad mano ramybė tuoj baigsis – močiutės sesė jau atvykusi. „Agne, tai kada tekėsi?“ – vietoj „labas, kaip praėjo tavo diena“ išberia rūpestingoji giminaitė.
Jaučiu, kaip mane apima nervinis tikas ir jau ieškau naujų skrydžio bilietų, tačiau vietoj įkvepiančios kelionės, rūpestingoji Liuda pergalingai praneša, kad mano pusseserė sukurs šeimą ir mes, žinoma, kviečiami į vestuves.
Vestuvių stalas Lydoje gėdos tikrai nedaro – baltas, raudonas vynas, degtinė, šampanas, brendis, visi įmanomi gazuoti gėrimai ir sultys pagal skonį. Pasisekė – yra ir vandens. Penki karšti patiekalai ir jaučiu, kad maisto koma artėja, bet žinau – reikia paragauti, nes kitaip įžeisiu savo artimuosius.
Visgi prieš sėdant prie stalo, visi sustojame į eilę ir „pagal artimumą“ kviečiami įteikti po vokelį. Tik Liuda atnešė patalynės rinkinį. „Pagal rangą“ esame ketvirti eilėje ir staiga vestuvių vedėjas sušunka – „o, dabar svečiai iš Europos Sąjungos“ ir užgroja ditirambai. Jaučiu, kad akimirką net man suprakaituoja delnai, o lūpų kampučiai švelniai nori šokinėti iš juoko. Tuomet eilė kitiems vilniečiams – juos lydi ne ką mažesnis garbingas pristatymas. Susižvalgome ir suprantame – tikrai metas švęsti.
Mano mylimoji, energingoji, nerimastingoji giminaitė nenuleidžia rankų – kažkur turi būti ir JIS. Mesteli žvilgsnį ir rodo – tik 38 metai ir du vaikai, išsiskyręs, dirba farmacijos srityje – gal ir nieko visai? Matau, kad vyrukas, supratęs, kad apie jį eina šnekta, jau šypsosi ir kelia taurę. Pakeliu ir aš. Išgeriu iki dugno ir užsisuku. Tačiau šalia laukia kitas baltarusių kunigaikštis – asistuoja, kaip pridera Rytų Europos vyrui, nepamiršta pakomentuoti, jei per lėtai geriu ar valgau, pasijuokia iš mano „vakarietiško“ akcento ir... matau, kaip šalia jo sėdinti mergina jau žaibuoja, o pusė stalo, kurie – jos giminės, aptarinėja “užsienietės” elgesį. Matyt, pirmą kartą pasidžiaugiu tradiciniais žaidimais – ateina laikas šokti rateliu netekėjusioms merginoms.
Pusseserė nedaugžodžiauja –„čia tau tinkamų nėra“ ir aš su ja ginčytis tikrai negaliu. „O ar tu – laiminga?“ spėju paklausti, laikydama jos nuometą.
Užmigusi lovoje, virš kurios įkurdintas žavingas kilimas, matau nuotakos švytintį veidą ir suprantu – giminaitė tikrai rami dėl priimto sprendimo ir patenkinta savo realybe. Jos atsakymas – aiškus.